Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
- Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
- Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
- Sveikas! Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
- Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
- O aš Kopa, – atsakė ši.
- Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
- Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
- Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.
- Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
- Tau skaudu dėl to?
- Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
- Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
- O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
- Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
- Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
- O taip, tikrai. Esu jas matęs.
- O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
- Galėčiau tave palaistyti.
- Bet tu mirsi.
- Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.

Viena gražiausių man žinomų maldų yra ši:
„Viešpatie, padaryk, kad būčiau tarsi žvakė. Sudegčiau pats, bet dovanočiau šviesą kitiems”