Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą – kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai.

Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas.

Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti.

Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.

Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.

Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo…

Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.

Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.

III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė, berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.

IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.

Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.

Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas, visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.

Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių. Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.

Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę, kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama, kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.

Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson, šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.

Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė mokyti vaikus.

Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis mokėsi.

Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir, nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos „numylėtinis” buvo Tedis.

Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.

Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.

Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja.

Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė „daktaras Teodoras Stollardas”.

Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog ketina vesti. Jo tėvas buvo miręs ir jis klausė Misis Tomson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.

Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.

Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:

Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.

Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:

Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.

…Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems… savo veiksmais… ar… nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti vaiko gyvenime… Šiandien!

Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
- Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
- Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
- Sveikas! Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
- Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
- O aš Kopa, – atsakė ši.
- Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
- Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
- Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.
- Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
- Tau skaudu dėl to?
- Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
- Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
- O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
- Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
- Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
- O taip, tikrai. Esu jas matęs.
- O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
- Galėčiau tave palaistyti.
- Bet tu mirsi.
- Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.

Viena gražiausių man žinomų maldų yra ši:
„Viešpatie, padaryk, kad būčiau tarsi žvakė. Sudegčiau pats, bet dovanočiau šviesą kitiems”

Vieną dieną senovės kinų imperatorius iškilmingai prisiekė:
„Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus”.
Po kurio laiko imperatoriaus pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį.
- Bet…- kreipėsi į jį suglumęs dvariškis,- ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų?
- Aš juos ir pašalinau,- atsakė imperatorius.- Padariau juos savo draugais!